Ilzė Butkutė. Supimas. Prasivaikščiojimai.

Supimas

Miegok, mano mielas, te niekas negirdi,
kaip sėlina liepžiedžių sielos turėklais –
nuo lapkričio šnara atgal į birželį.

Tik skurstantis katinas žiūri įširdęs
ir ilgis vasarvidžio kuosų pamėklių,
ir nori peliauti, bet pelės negali –

per šaltos, per didelės namo laiptinės,
per maža kampuos atsarginių skylučių.
Ne metas žaidimams. Miegok, mano drauge,

nes pašto tarnautojas – šįryt patinęs –
neatnešė nieko. Net jeigu aš būčiau
mažytis atvirlaiškis, likčiau po kauge

be adreso likusių jo atvirukų.
Ilsėkis, kol miesto balsai nulašnoja
nuo sapno ant sapno, nuo kiemsargio šluotos

ant šuns pavadėlio (todėl, kad nutrūko),
nuo vaiko petardos, kai paspiria koja,
ant nemigos to, kas jau buvo išduotas,

nuo laikrodžių čirpesio, varstomų durų,
virtuvių šviesų ir kavamalių kvapo,
nuo laiptų, garsių aukštakulnių, sirenų,

greitųjų ir gaisrinių, fetro kepurių,
nuo valkatų eisenos, – visko, kas tapo
akidangčiais rytui, kol miegi čia vienas, –

nuo visko lašnoja, kol pradeda lyti,
ir miestą kaip gaudesį, pliaupiantį tvaną
po garsą srovė nuskalauja pro šalį.

Ilsėkis, aš noriu tave apkamšyti.
Miegoki, nes niekas tavęs neišgano,
tik jūrligės vartoma sapno valtelė.

Prasivaikščiojimai

Mėlyno krištolo ryto flamingai
brenda į snaudulį paupio veido.
Aš tik norėjau išeiti laimingai,
ir nebeklausti, ar šunys paleido

savo lojimą nuo švino grandinių
loti per visą apakusį slėnį.
Loti garsiau, nei diena nusitrynus
loja pro kapines tuopas ir kėnį,

nešantį strazdą iš nieko į rytą.
Rūkas lunatikas tapsi per vagą
upės užgesusios, dievo pavyto.
Jeigu sutiksiu keliaujantį Magą,

aš jo paklausiu, kas graudulį keitė
pienu žvaigždynų ir pranašo gūsiais.
Aš jo paklausiu, tai kaip nepareiti,
kur tu miegosi, su kuo tu pabusi.

sapnai