Ilzė Butkutė. Supimas. Prasivaikščiojimai.

Supimas

Miegok, mano mielas, te niekas negirdi,
kaip sėlina liepžiedžių sielos turėklais –
nuo lapkričio šnara atgal į birželį.

Tik skurstantis katinas žiūri įširdęs
ir ilgis vasarvidžio kuosų pamėklių,
ir nori peliauti, bet pelės negali –

per šaltos, per didelės namo laiptinės,
per maža kampuos atsarginių skylučių.
Ne metas žaidimams. Miegok, mano drauge,

nes pašto tarnautojas – šįryt patinęs –
neatnešė nieko. Net jeigu aš būčiau
mažytis atvirlaiškis, likčiau po kauge

be adreso likusių jo atvirukų.
Ilsėkis, kol miesto balsai nulašnoja
nuo sapno ant sapno, nuo kiemsargio šluotos

ant šuns pavadėlio (todėl, kad nutrūko),
nuo vaiko petardos, kai paspiria koja,
ant nemigos to, kas jau buvo išduotas,

nuo laikrodžių čirpesio, varstomų durų,
virtuvių šviesų ir kavamalių kvapo,
nuo laiptų, garsių aukštakulnių, sirenų,

greitųjų ir gaisrinių, fetro kepurių,
nuo valkatų eisenos, – visko, kas tapo
akidangčiais rytui, kol miegi čia vienas, –

nuo visko lašnoja, kol pradeda lyti,
ir miestą kaip gaudesį, pliaupiantį tvaną
po garsą srovė nuskalauja pro šalį.

Ilsėkis, aš noriu tave apkamšyti.
Miegoki, nes niekas tavęs neišgano,
tik jūrligės vartoma sapno valtelė.

Prasivaikščiojimai

Mėlyno krištolo ryto flamingai
brenda į snaudulį paupio veido.
Aš tik norėjau išeiti laimingai,
ir nebeklausti, ar šunys paleido

savo lojimą nuo švino grandinių
loti per visą apakusį slėnį.
Loti garsiau, nei diena nusitrynus
loja pro kapines tuopas ir kėnį,

nešantį strazdą iš nieko į rytą.
Rūkas lunatikas tapsi per vagą
upės užgesusios, dievo pavyto.
Jeigu sutiksiu keliaujantį Magą,

aš jo paklausiu, kas graudulį keitė
pienu žvaigždynų ir pranašo gūsiais.
Aš jo paklausiu, tai kaip nepareiti,
kur tu miegosi, su kuo tu pabusi.

sapnai

Pirmasis eilėraštis

Skaitytojau – labuka!

Neleisk, kad įrašo pavadinimas Tave suklaidintų – Tau tikrai nereikės skaityti pirmą kartą pražįstančias pienes pamačiusio vaikinuko impresionistines sapaliones (a la Salomėja Nėris). Eilėraščių esu prirašęs krūvas – tiesa, beveik visi jie gimė iš angliškai kalbančios mano pusės. Tiesiog anksčiau niekada jų nesu išstatęs kartais gana negailestinga forma pasirodančiai viešajai kritikai. Dėl to ir rašau: “Pirmasis eilėraštis.“ Matyt, turiu tam tikrą kūrybinį kompleksą.

Vis tik, šį kartą baimę įveikiau – įveik ją ir Tu:

Pagrindinis mano ginklas kovoje prieš nežinomybę

The clock still exists

It’s a bit of a pity –

Just life in general.

All these pitfalls & crashes,

video games & unenlightened strokes pof passion.

<>

If only there was a way –

Not THE WAY –

But just a way,

A simple way to get away from you.

<>

Something bizarre & inexplicable,

Definitively majestic,

Something cordurois-like &

Oh, I don’t know,

Something silly.

Really really silly.

<>

But I’m running out of time & space,

Out of ideas & out of cravings.

I just know there IS a way –

Call me when you find me.

Įprastai bet kokio eilėraščio analizes pradetu nuo stream of consciousness tipo laisvųjų asociacijų. Pabandykime: eilėraštis su daugybe referencijų, ilgesingas ilgesio motyvas, melancholiška eM-eILĖ, kalbiniai žaidimai, Džiosais zomg.

Hmm… Man, asmeniškai, truputį aiškiau. Tiksliau, tapo aišku tai, jog šis eilėraštis (dabartiniu mano suvokimu) – bent viena jo prasminė dalis – yra tam tikro jausmo sklaida. Jausmą pavyko atgaminti laisvųjų asociacijų metodu. Pavyko jį pajausti, išgyventi, o ne įvilkti į kalbinius rėmus. Tai kažkas panašaus į melancholijos ir ilgesio mišinį – bet kažkas gilesnio, sumaišyto su mistika ir absurdu (tą ypač pabrėžia paskutinė eilutė).

Galbūt Tu taip pat turėtum ką pasakyti šiuo klausimu? Labai nuoširdžiai būtų įdomu išgirsti ir kitų nuomones. 🙂