Algimantas Mikuta. Teisybė. Daugybė teatrų.

Algimantas Mikuta (g. 1943) – poetas, vertėjas. 1962 m. išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Gėlės braižykloje“. 1979-Mikutaaisiais tapo „Poezijos pavasario“ laureatu, 1995 m. apdovanotas Kauno dienos prizu už geriausią tikrovės atspindėjimą poezijoje, 2003 m. – Salomėjos Nėries prizas už poezijos knygą „Aštuoneiliai“, 2003 m. apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino medaliu. 2007-aisiais išvertė Michailo Bulgakovo romaną „Meistras ir Margarita“.

„Ankstyvieji Mikutos eilėraščiai pasižymėjo ironizuojančio vaizdo kampuotumu, dominavo lyrinį kūrybos stereotipą depoetizuojantis formos tikslumas. Racionali poetika maitinama istorinės epochos išpažįstamu maištingų judesių dramatizmu. Visa Mikutos kūryba paženklinta tikrumo gelmės siekiu. Poetinė sąmonė darėsi ypač nepakanti gelmę nuduodantiems paviršiams, pakluso virš visų švytuojančios švytuoklės bei simbolinei „sustingusių žaibų“ perspektyvai“ (Ramutis Karmalavičius).


Teisybė

Tai gęsta, tai užsidega šviesa,
tai leidžiasi, tai kyla pienės pūkas.
Teisybė neatsiskleidžia visa,
nušvinta tik nedidelis kraštukas.

Tačiau ir jo pagauti negali,
sugriebti it skraiduolio šito.
Teisybė per lengva ir per baili,
kad jos po pievas vėjas neblaškytų.

Vis blyksteli, vadinasi, yra,
matyt, tikrai negali jos nebūti.
Pūkelis skraido… Žaibo elektra
sudegintų, jei degtų bent minutę.

Daugybė teatrų

Daugybė teatrų. O kur dar mėgėjai.
Brangenybės netikros, netikri ir vardai.
Į paauksintus krėslus susėdę plebėjai
komanduoja, lyg būtų tikrieji vadai.

Daugybė teatrų. Mechanizmai ir žmonės,
įsijautę į vaidmenis, staugia gūdžiai,
po prožektorių ūkanas sklando dejonės,
šaižiai gieda kapelos ir kastruoti gaidžiai.

Giesmes permuša gongas, ima virkaut violos,
ir, sakytum, atkeltos iš graviūrų Dorė
avanscenoje kryžiumi guli vienuolės,
bet tatai jau kitam – senesniam teatre.

Dabartiniuose šoka kaip moka, kvailioja,
įtikėjusius murdo veidais į srutas.
Pažanga tik tokia, kad galvų nekapoja,
nesišlaksto krauju, nors ir drasko žaizdas.

Kai balsai ir emocijos perkopia ribą,
realybė atšoka it duonos pluta.
Kas tada ne teatras? Kas tada ne vaidyba?
Gal tik kūdikio ašara, senio lazda…

Kas tada ne artistas? Ir ko neviliotų
galimybė užburt, sužavėti kitus?
Popierinėj giraitėj žvėrys kalba eiliuotai,
iš dangaus laistytuvo lyja žydras lietus.