Ilzė Butkutė. Supimas. Prasivaikščiojimai.

Supimas

Miegok, mano mielas, te niekas negirdi,
kaip sėlina liepžiedžių sielos turėklais –
nuo lapkričio šnara atgal į birželį.

Tik skurstantis katinas žiūri įširdęs
ir ilgis vasarvidžio kuosų pamėklių,
ir nori peliauti, bet pelės negali –

per šaltos, per didelės namo laiptinės,
per maža kampuos atsarginių skylučių.
Ne metas žaidimams. Miegok, mano drauge,

nes pašto tarnautojas – šįryt patinęs –
neatnešė nieko. Net jeigu aš būčiau
mažytis atvirlaiškis, likčiau po kauge

be adreso likusių jo atvirukų.
Ilsėkis, kol miesto balsai nulašnoja
nuo sapno ant sapno, nuo kiemsargio šluotos

ant šuns pavadėlio (todėl, kad nutrūko),
nuo vaiko petardos, kai paspiria koja,
ant nemigos to, kas jau buvo išduotas,

nuo laikrodžių čirpesio, varstomų durų,
virtuvių šviesų ir kavamalių kvapo,
nuo laiptų, garsių aukštakulnių, sirenų,

greitųjų ir gaisrinių, fetro kepurių,
nuo valkatų eisenos, – visko, kas tapo
akidangčiais rytui, kol miegi čia vienas, –

nuo visko lašnoja, kol pradeda lyti,
ir miestą kaip gaudesį, pliaupiantį tvaną
po garsą srovė nuskalauja pro šalį.

Ilsėkis, aš noriu tave apkamšyti.
Miegoki, nes niekas tavęs neišgano,
tik jūrligės vartoma sapno valtelė.

Prasivaikščiojimai

Mėlyno krištolo ryto flamingai
brenda į snaudulį paupio veido.
Aš tik norėjau išeiti laimingai,
ir nebeklausti, ar šunys paleido

savo lojimą nuo švino grandinių
loti per visą apakusį slėnį.
Loti garsiau, nei diena nusitrynus
loja pro kapines tuopas ir kėnį,

nešantį strazdą iš nieko į rytą.
Rūkas lunatikas tapsi per vagą
upės užgesusios, dievo pavyto.
Jeigu sutiksiu keliaujantį Magą,

aš jo paklausiu, kas graudulį keitė
pienu žvaigždynų ir pranašo gūsiais.
Aš jo paklausiu, tai kaip nepareiti,
kur tu miegosi, su kuo tu pabusi.

sapnai

Donna Woods. Out Of My Sight.

You made your decision, made your choice
You left my life, I missed your voice
When you left, I fell apart
Forever awaiting my brand new start

Tears of sadness, a heart of pain
Drenched in sunshine but soaked with rain
You chose to part, you had to go
Although it hurt and I would miss you so

I understood your reasons why
You had to leave and say goodbye
My tears would eventually run dry
And I’d learn to smile instead of cry

Memories would haunt me still
But they would soon start to fade
A new future of memories
Were just waiting to be made

The heartache would eventually heal
And the time would soon pass
It was time to look to the future
And not to dwell on the past

The scars are a constant reminder
Although they are now fading fast
I have now begun to realise that
Some things weren’t meant to last

Another’s touch is waiting for me
To show me how love really should be
Yesterday’s sadness will soon disappear
And things will be right when they’re near

Their gentle kiss will awaken my love
And their arms will fit around me like a glove
When I’m feeling lonely, sad and blue
They will know exactly what to do

They’re out there somewhere waiting for me
To show me true love and how it should be
Tomorrow is my future, yesterday is my past
No use in regrets of a love that couldn’t last

You made your decision, made your choice
I have learned to live and forget your voice
New arms are now waiting to hold me tight
You are out of my thoughts, out of my sight

naujas gyvenimas

Anglakalbis ekskursas

Taip jau išėjo, kad pastarieji keli įrašai šiame tinklaraštyje buvo beveik išskirtinai angliškiKalbu, žinoma, ne apie anglišką humorą, kurį šiaip jau mėgstu, bet apie pačią kalbą. Šiandien vėl stveriu jautį už ragų ir rašau savo antra pseudogimtąja kalba. Beje, man asmeniškai įdomus pasvarstymas – kai rašau angliškai, kai mąstau ir dėlioju mintis svetima kalba, ar tikrai pasikeičia vien kalbinis fonas? Jei asmenybė neturi kitų saviraiškos būdų – tik kalbą – tuomet ar perjungus kalbos kanalą, nepasikeičia ir pats kalbantysis? Čia “shape” – meditacija prie kavos ar rytinės arbatos puodelio.

Šios dienos tema: 2014 metų Oskarų teikimo ceremonija. Ne, odės Amerikos pop kultūrai nepublikuosiu. Tegul ji guli sau stalčiuke. Šiandien ketinu atlikti literatūrinį persikūnijimą a la Eddie Redmayne. Vyrukas gavo “Geriausio Aktoriaus” Oskaro statulėlę. 2015 m. jam vėl prognozuojama vieta Holivudo šlovės elite, ir visa tai – method acting dėka. Tikiu, jog tai, ką galima atlikti kine, galime atlikti ir literatūroje. Klausimas belieka vienas: “Kaip?”

Atsakymas taip pat telieka vienas: “Ogi visai paprastai!” Turiu vieną draugę, kuri pasižymi išskirtiniu savasties grožiu. Ekstravagancija, mylinčia atjauta ir hiperkakofoniniais pasaulėžiūros nuokrypiais. Bandydamas įsijausti į jos kailį, parašiau gabaliuką teksto su poteme: “Jei būčiau psichinė liga, kuri iš jų būčiau?” Tekstas – apačioje, prizas už teisingą atsakymą – virtualiai realus, o Jūsų variantai – komentarų skiltyje (hopefully).

I love my illness. I really do. Sure, the depressive part about being [x] is, well, pretty depressing in and of itself. It is hard to honestly appreciate the emotional pain that is oh so much more than physical. The seemingly neverending, apathetic agony in its purest “now is all we’ve got” form is, in fact, eternal. So there’s that to deal with. And only a very select few can handle the superfluous bonus of entering the infinite perspective vortex, fine-tuned to revealing the full extent of both the inadequacy and inherent meaninglessness of your attempts at being a halfway decent human being.

No matter the manifest actualities of a particular [x] episode, the suffering it imparts always fills one up like a water balloon – completely and holistically. Always up to a certain point – the point of [x]ive singularity.

Ar tikrai nieko nepraleidau?

Algimantas Mikuta. Teisybė. Daugybė teatrų.

Algimantas Mikuta (g. 1943) – poetas, vertėjas. 1962 m. išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Gėlės braižykloje“. 1979-Mikutaaisiais tapo „Poezijos pavasario“ laureatu, 1995 m. apdovanotas Kauno dienos prizu už geriausią tikrovės atspindėjimą poezijoje, 2003 m. – Salomėjos Nėries prizas už poezijos knygą „Aštuoneiliai“, 2003 m. apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino medaliu. 2007-aisiais išvertė Michailo Bulgakovo romaną „Meistras ir Margarita“.

„Ankstyvieji Mikutos eilėraščiai pasižymėjo ironizuojančio vaizdo kampuotumu, dominavo lyrinį kūrybos stereotipą depoetizuojantis formos tikslumas. Racionali poetika maitinama istorinės epochos išpažįstamu maištingų judesių dramatizmu. Visa Mikutos kūryba paženklinta tikrumo gelmės siekiu. Poetinė sąmonė darėsi ypač nepakanti gelmę nuduodantiems paviršiams, pakluso virš visų švytuojančios švytuoklės bei simbolinei „sustingusių žaibų“ perspektyvai“ (Ramutis Karmalavičius).


Teisybė

Tai gęsta, tai užsidega šviesa,
tai leidžiasi, tai kyla pienės pūkas.
Teisybė neatsiskleidžia visa,
nušvinta tik nedidelis kraštukas.

Tačiau ir jo pagauti negali,
sugriebti it skraiduolio šito.
Teisybė per lengva ir per baili,
kad jos po pievas vėjas neblaškytų.

Vis blyksteli, vadinasi, yra,
matyt, tikrai negali jos nebūti.
Pūkelis skraido… Žaibo elektra
sudegintų, jei degtų bent minutę.

Daugybė teatrų

Daugybė teatrų. O kur dar mėgėjai.
Brangenybės netikros, netikri ir vardai.
Į paauksintus krėslus susėdę plebėjai
komanduoja, lyg būtų tikrieji vadai.

Daugybė teatrų. Mechanizmai ir žmonės,
įsijautę į vaidmenis, staugia gūdžiai,
po prožektorių ūkanas sklando dejonės,
šaižiai gieda kapelos ir kastruoti gaidžiai.

Giesmes permuša gongas, ima virkaut violos,
ir, sakytum, atkeltos iš graviūrų Dorė
avanscenoje kryžiumi guli vienuolės,
bet tatai jau kitam – senesniam teatre.

Dabartiniuose šoka kaip moka, kvailioja,
įtikėjusius murdo veidais į srutas.
Pažanga tik tokia, kad galvų nekapoja,
nesišlaksto krauju, nors ir drasko žaizdas.

Kai balsai ir emocijos perkopia ribą,
realybė atšoka it duonos pluta.
Kas tada ne teatras? Kas tada ne vaidyba?
Gal tik kūdikio ašara, senio lazda…

Kas tada ne artistas? Ir ko neviliotų
galimybė užburt, sužavėti kitus?
Popierinėj giraitėj žvėrys kalba eiliuotai,
iš dangaus laistytuvo lyja žydras lietus.

Tomaž Šalamun. Alone.

Šį kartą noriu pasidalinti slovėno kūryba. Pristatau Tomažą Šalamun ir jo eilėraštį, pasirodžiusį literatūriniame žurnale ‘Poetry‘.

Alone

BY TOMAŽ ŠALAMUN

One finger is the tundra,
one finger is the Bodhisattva,
one finger is mother Slovenia.
Two fingers still remain, beckoning
and with awful force feeding me
seventeen hands with this arrangement.
Alone,
I’m alone on the roof of the world and drawing
so stars are created.
I’m spurting through the nose so the Milky Way is created
and I’m eating
so shit is created, and falling on you
and it is music.
I am God.
I am God and I’m dancing.
This table is a gift, this house is a gift,
this garden is a gift, these squirrels are a gift.
These human legs are murmuring mantras.
Alone,
alone.
Glug glug glug I drink gulps of light
and I brush.
So I shower and put myself back, alone.
I alone am the center of the world’s light, the Lord’s lamb.
I alone am all animals: a tiger, an ant, a deer,
a rabbit, a porcupine (a hedgehog), a butterfly, an insect,
a piranha, a baby rabbit, a daddy rabbit,
the god of ferrets, the straw hat of a sketched
puppy and his paws.
I alone am all plants: strawberries, birch, hazel,
pumpkin, fern, dandelion, juves (juves is a plant
with thin roots, resembling the roots
of parsley, but it has a nose and head like
a porcini cap and one birch’s hand,
sitting all day in a race car like a liana),
maple, oak, corn, alone.
I alone am all the people named in this book
and all the others: Joe, Janet, Agatha, Veronika,
Boris, Ivan, Italo, Pierre, alone.
I alone am the air, smoothly, the lining, two parallel tracks,
pot (to sweat), pot (the road),
the cause, the forceps, Lope de Vega, the streak,
the dot on the forehead, the dot in the air, alone.
Alone,
I alone am the air and the golden butter,
linden bark, the king, the sickle and hammer,
the Dalmatian, the saw, Armenia, the key,
alone.
Translated from the Slovenian
alone

Sielos bičiulės Cathy Park Hong kūryba

Notorious

BY CATHY PARK HONG

After Paul Chan
 (ir minipaskola :))

Biggum Wallah, Biggum Wallah, why so glum?
You in heaven, na, be happy.
You are Hip Hop’s Grand Panjandrum in white foxy mink
snuggly over your Bluto belly,
& this fleet of white Cucci Gucci Hummers is for you, ji.

Like a short-order cook slinging hash browns,
you slinged so many rhymes propho-rapping you will die,
now faput. Dead. Why so chee?

Ayaya, you in heaven for white people.
Wrong ear-sucking heaven.
Heaven does stink like mothballs, bibbit & whatsit,
you smell wet dog?
Milksop chatty angels with their Binaca grins, twibble:
“No Hennessy just seltzer, please,”
before they sing your hits a capella.
Shataa, Baagad Bullya,
very last straw, this Angrez-propogandhi.
Silly as a cricket in pubes.
Biggum Wallah bringing up demands, yar.
A smashation of clouds part to reveal the uretic sun
and swatting away chweetie pie cupids,
looms Fatmouth God,
frowning like rotten turbot.
But Biggita is VIP, sold records in millions tens,
so God sighs, relents & the Kleenex sky
melts to Op Art swirls
of Cherry Coke red, burning upup
white magnolias into a chain-link planet of asphalt
& black cell phone towers.
This more like it, sepoys, all hoosh
& video girl boomba-lathis drinking lychee lassis.
But where is your number 1 rap rival nemesis?
Where is 2Packi?
Sielos bičiulė

Metafizinis kaifas

Praeitą kartą pristačiau Jums du savo (hopefully) autentiškus kūrinėlius. Man visai patiko toks formatas, nes pačiam beveik nereikėjo dirbti – viską už mane atliko manoji Kūrybinė mūza. Ačiū jai. Šiandien, be didelių įžangų, ketinu pateikti dar du eilėraštukus Jūsų nuostabai, teismui ar gilesniam estetiniam suvokimui. Spręsti, kuris iš šių krištolinių deimantų įkris į Jūsų nervų sistemą – Jums. Pradedam! Šį kartą tema – metafizinis kaifas. Truputis narkotikų, truputis dvasingumo.

The Healing Begins Now

So, what happened?

What happened, really?

Maybe:

A flipside of what’s on

the other side?

or was it Pride?

~

I wonder: ‘Why?’

It all goes down tonight –

Repurified miscalculations of Divine.

When wisdom cries,

don’t worry ’bout what you decide –

It’s always kind,

The right kind of a kind.

~

When mother need not cry, when there’s no longer crime,

The question still remains:

Why do you wonder ‘Why?’…

Just kidding –

Your love makes me feel,

It makes me feel quite High.

~

Hello, ohai!

Truputis kūrybos Urdu - ačiūdie, ne mano

Running out of STEAM

Subconscious narratives imply…

Nope. I’ve already been there –

Been there, done that.

I’ve seen just about EVERYTHING

that cannot be unseen,

I know exactly where

this lonely road may lead,

and that does not make me

want to dance.

~

Why oh why

do things have to happen

in a certain way,

why do they always happen

when I press ‘PLAY’?

(Why do they have to happen at all?)

~

But this time’s different,

This time the time is different –

Let us pray.

Jausmai? Mintys? Komentarai? Laukiu – tikrai tikrai laukiu. 🙂